Eteriška, efemeriška, poetiška, tyra, tamsu, klampu, agresyvu, aršu, neprognozuojama, grubu, kitaip – gyva.
Iš pikseliuotų vandens lelijų ir kolektyvinio rašto-žinojimo fono išnyra skaisčiakūnė, rausvapilvė figūra. Ji – nejauki deivė, vardu Magyla. Išprotauta, išskaityta, išjausta, suformuota mitų bei pasakų. Ji – moteris, kuri nieko neprimena: pamėkliška, karūnuota, gaivališka. Įsiliejusi į erdvę, kituose darbuose ji įgyja visai kitus fizinius pavidalus. Neatpažįstamumas arba, priešingai, aiškiai pažinto nuasmeninimas galėtų būti tyrinėjimo atspirtis. Bet pradžioje – deivės ir tapytojos Kornelijos Skarolskytės (ne)žinojimo susitikimas. Vyksta išsikalbėjimas, apsipratimas, atsiliejimas, kristalizacija ir galių apsikeitimas. Taip gimsta šiuolaikinė raiška, inspiruota archetipinių vaizdinių. Kartais visai užtenka sukurti sluoksnį silpnumui, kad deivės turėtų kur ateiti.
Metaliniu ornamentu tarsi pakaustyti piešiniai čia tampa dabarties liudijimais – esminėmis, laikančiomis konstrukcijomis. Poetišką, ištęstą potėpį sutvirtina pieštuko grafitas, aiškiau identifikuojami griaučiai, objektai. Tai savotiška manifestavimo rankomis sistema, pagrindžianti ir ją kuriančios moters egzistavimą. O kur tuo metu būna mitologizuotos, atmintyje sudulkėjusios deivės, menininkės dar vadinamos mergelėmis? Jos keliauja iš užmaršties slėnių į vidinį žinojimą. Ekspozicijoje kuriamas neužsibaigiantis eilėraštis, trikdomas industrinių liekanų, gyvenamojo rajono tautosakos ir sterilumo. Tinkama gramatika susidėlioja iš švento rūpėjimo, gyvų tapybos padarų, diptikų ir portalų.
Dargývia – menininkės išgalvotas terminas, jungiantis du žodžius („dar“ ir „gýva“). Jis apglėbia slapčia tebeegzistuojančius gamtos, mitologijos ir juslinius tapybos atgarsius, pamažu nykstančius kaip kito laiko priklausinius. Dvilypė – pramoninio, nuo miesto centro nutolusio rajono – atmosfera ir galerijos erdvė. Skarolskytės kūryboje perinterpretuojama matriarchalinė mitologija, ypatingą dėmesį skiriant deivėms, kurių lietuviškojoje tradicijoje buvo daug. Tačiau žinios apie jas – lakoniškos, fragmentiškos, vardai iškreipti. Ir visgi kartais patenka sukurti sluoksnį silpnumui, kad Deivės į jį ateitų.
Kornelija Skarolskytė ( g. 2000) – jaunosios kartos menininkė, tapytoja ir grafikos dizainerė.Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete 2025 m. įgijo tapybos bakalauro laipsnį. 2022 m. dalyvavo mainų programoje Juodkalnijos universitete. Gyvena ir kuria Kaune.
Parodos kuratorė, teksto autorė: Viktorija Mištautaitė
Grafinis dizainas: Kornelija Skarolskytė
Kalbos redagavimas: Dangė Vitkienė
Vertimas: Paulius Balčytis
Parodos rėmėjas: Vilniaus miesto savivaldybė
Krepšelis
Krepšelis tuščias.