Viktorija Kemeklė "Phantasia" 2025.08.11-09.08


„O labai tamsu būna tada, kai nebelieka nė vienos akies, atkakliai žiūrinčios į tamsą.“
– Romualdas Granauskas
Judėti, siekti tikslo galime įvairiais būdais: automobiliu, pasitelkdami vaizduotę ar tiesiog sufokusuodami žvilgsnį, – kuris, beje, yra klaidūnas – nuolatos viliojamas tamsos gelmių traukos arba dirginamas stiprių šviesos šaltinių.
Dirvožemyje mezgasi sapnų koriai – paslėptos struktūros, kurios it medžių šaknys maitina, informuoja viena kitą. Ne visus žemės slėpinius mums lemta išgirsti, kalnų akis pamatyti ar mistinius gyvius sutikti. Tačiau kartais ištinka sekundės blyksnis – pasivaidenimas, haliucinacija – ir jie trumpam sušvinta, pasirodo.
Judam ne tik mes – kažkas juda ir į mus. Grobuoniškai, besiginančiai ar bauginančiai vienų automobilių akys (žibintai) apšviečia kitų objektų tamsą.
Viktorija Kemeklė kuria nejaukos būseną, antropomorfizuodama judėjimo priemones – suteikdama joms neapčiuopiamą, o kartais atvirkščiai – primityviai atpažįstamą objektiškumą. Visa tai gaubia išraiškinga juoda spalva. Menininkės tapyboje formuojasi dvipasauliai tranzitai: tinklinė, klampi realybė kuria ir kanalus, galimybes pasirodyti, atsirasti, įsivaizduoti kitam – (ne)pamatytam, pasivytam iš sapno, išdygusiam iš pasąmonės, lemties ženklui ar objektui.
Kūrinių serijoje susipina kelios dimensijos: požemiai, veiksmas ant žemės ir mistiškoji – realaus vaizdo ir pasąmonės sankirta. Visos jos tampa fantazijų lipdiniais, atkartojančiais vienas kitą. Ta pati vaizdo konstrukcija ar simbolis dažnai persikelia iš vieno kūrinio į kitą. Vienas darbas šešėliuoja kitą arba užsipildo ankstesniojo patirtimi. Galbūt taip, dalindamiesi kolektyvine tamsa, randame vidinę šviesą.
Šviesos ieškoma per žmogaus gyvasties ir būdo apmąstymą: ryšio kūrimą, (ne)buvimą, vienatvę. Kaip antai žmogaus-gyvūno-automobilio siluetų sugretinimą. Nuo kalno riedantys, spūstyje vienas kitą sekantys automobiliai – lyg sėlinančios mūsų laiko plėšrūnės katės. Izoliacija ir judėjimas. Ši ambivalencija atliepia miesto džiunglių diktuojamas taisykles. „Metalinių gyvūnų“ mirktelėjimai iš drobės kuria paslapties įspūdį, o tapyba šias tikroves sujungia į vienį.
Ieškoma ir ramybės – net jei ji butaforinė. Plastikinės palmės ar ištaigingi fontanai, įrengti po žeme Šaltojo karo laikų bunkeriuose, kurie buvo skirti apsisaugoti nuo atominių bombų, – tai gyvenimo rezervavimas dienai X. Plastikinis patogumas, atsiskyrimas nuo realybės Kemeklei prilygsta (gyvūniškųjų) instinktų praradimui. Kaip ir sintetinis horizontas, kai žvaigždės danguje užgęsta, kad įsižiebtų automobilių, namų šviesos ir gatvių žibintai. Gyvenimas tarp aušros ir sutemos, tarp vidinės šviesos ir tamsos visada yra lydimas net keleto akių. O ir fantazijos.
Viktorija Kemeklė (g. 1999) – jaunosios kartos menininkė, tapytoja. Nuo 2024 m. yra Lietuvos dailininkų sąjungos narė. Baigė tapybos bakalauro ir magistro studijas Vilniaus dailės akademijoje, studijų metu dalyvavo mainų programoje Prancūzijoje, Reimse. Nuo 2020 m. rengia personalines parodas, dalyvauja grupinėse parodose ir projektuose, tokiuose kaip „Menas be stogo“. 2024 m. jos tapybos kūrinys pelnė specialųjį komisijos prizą „Zabolis Art Prize“ konkurse. Gyvena ir kuria Vilniuje.


Paroda veiks: 2025.08.11–2025.09.08
Parodos lankymas – nemokamas pagal išankstinį susitarimą.
Vieta: Galerija T.2 g, Titnago g. 7, Vilnius
Teksto autorė: Viktorija Mištautaitė
Grafinis dizainas: Kornelija Skarolskytė
Kalbos redagavimas: Dangė Vitkienė
Vertimas: Paulius Balčytis
Parodos rėmėjas: Vilniaus miesto savivaldybė