Pereiti prie pagrindinio turinio
Galerija T.2

Galerija T.2

  • Galerija T.2
  • Apie mus
  • Parodos
    • Anton Pedos ,,Pranašas”
    • Andrii Fisher ,,15-asis Ryoan-ji sodo akmuo"
    • Oleksandr ir Larisa Dirdovskyi "Sidabrinė gija"
    • Septyni
    • Rūta Matulevičiūtė "brb"
    • ArtVilnius'25
    • Kornelija Skarolskytė "Dargyvia"
    • Viktorija Kemeklė "Phantasia"
    • Vera Blansh "VALKYRIE"
    • Veronika Synenka "AttRibuTes"
    • Maria Isaeva "Žmonių portretai"
    • Kopa Nežinau. Nesuprantu. Neįsivaizduoju.
    • ArtVilnius'24
    • Karina Dvožeckytė Bet viduje ribų nėra
    • Kristina Asinus Zep Tepi
    • Akvilė Malukienė Beformės tamsos daigai
    • Stebuklingi kūnai
    • London Art Fair 2024
    • ArtVilnius’23
    • Verdenė Monika Valkiūnaitė Savanos (demo)
    • Rūta Matulevičiūtė Gyvulių ūkis
    • Aurelija Bernataitė Klouno batai/Clownshoes
    • Jūratė Girdvainis Uždaras vakarėlis
    • Elena Antanavičiūtė Kūnai. Eskizai
  • Žiniasklaidoje
  • PARDUOTUVĖ
  • Kontaktai
  • LIT
  • ENG

Pranašas

Anton Pedos

2026.05.08 – 06.03

Anton Pedos (g. 1998, Žmerynka, Ukraina) – Vilniuje gyvenantis ir kuriantis tapytojas. Jis yra baigęs taikomosios keramikos bakalauro studijas Lvivo nacionalinėje dailės akademijoje ir tapybos magistro studijas Vilniaus dailės akademijoje, konkursų Jaunojo tapytojo prizas laureatas bei Žabolis Art Prize prizininkas.

Pranašas pristato menininką kaip tylų pasikartojimo liudytoją – tą, kuris atpažįsta istorijos modelius, tačiau negali pakeisti jų eigos. Čia pranašo figūra nėra dieviškos tiesos nešėjas, o sąmoningas stebėtojas, suvokiantis istoriją kaip spiralę, kurioje įvykiai nuolat sugrįžta pakitusiais pavidalais, o žmonija kartoja tas pačias klaidas.

Antono Pedoso tapyba atsiskleidžia fragmentais, o ne užbaigtais vaizdais. Veidai tirpsta, kūnai pasirodo tik iš dalies, gestai lieka sustabdyti. Tai ne individualūs portretai, bet archetipai – pasikartojančių žmogiškų būsenų nešėjai. Jų nestabilumas išryškina gilesnę įtampą: žmogaus nesugebėjimą atpažinti ir nutraukti savo ciklų.

Naudodamas santūrią, žemišką spalvų paletę, Pedosas kuria sluoksniuotus, laiko paveiktus paviršius – tarsi paveikslai būtų ne nutapyti, o atrasti. Kūriniai egzistuoja tarp atsiradimo ir išnykimo, tarp atminties ir nuojautos, atspindėdami istoriją kaip niekada nesibaigiantį procesą.

Nors paroda pasižymi filosofine įtampa, ją formuoja ir asmeninė menininko patirtis. Kilęs iš Ukrainos, Pedosas reflektuoja postkolonijinės tikrovės ir vis dar veikiančio imperinio mąstymo susidūrimą. Šios temos nėra artikuliuojamos tiesiogiai – jos pasireiškia per nerimo, fragmentacijos ir trapumo pojūtį.

Pranašas kalba apie suvokimą kaip naštą – gebėjimą matyti pasikartojančius modelius neturint galios jų pakeisti. Šioje parodoje pranašystė tampa ne atsakymu, o sąmonės būsena, egzistuojančia nuolatinėje istorijos spiralėje.

Krepšelis

Krepšelis tuščias.